Arklidės.

Osiri buvo beveik įsitikinęs, kad aštrialiežuvė žolininkė nepasirodys. Ir neturėjo, kadangi jo vakarykščiai žodžiai tebuvo nykus raginimas, galbūt paerzinimas – nieko panašaus į įsakymą. Osiri tebegalvojo apie ją, tą vargšę sielą, vienintelį visoje Sakrilijoje užsilikusį senosios magijos įrodymą. Jis beveik netikėjo tuo, ką matė. Galbūt jos ten nebuvo, galbūt viskas tebuvo sapnas.
- Oi,- Osiri pajuto nekantrų juodbėrio nikstelėjimą į petį, akivaizdžiai reikalaujantį dėmesio. Atsidusęs, Osiri delnu perbėgo per tamsius šiojo karčius, o tuomet žvilgtelėjo į kišeninį laikrodį. 5:01.
Princas nusišypsojo.

Aspekto žodis, net netiesioginis, buvo šventas. Tad sidabriniams žiedams švelniai skambant vėjo plaikstomuose, tamsiuose plaukuose, penktą ryto aš judėjau arklidžių link, prie šono turėdama savą krepšį, kuriame kaip visad gulėjo pieštukai ir užrašų knygutė, taip pat keli maišeliai su vaistažolėmis ir dar keletas tuščių, tik ir laukiančių, jog juos pripildyčiau. Įėjus į vidų, neprireikė daug laiko, jog akimis užkabinčiau Osirio siluetą, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, netariau nei žodžio, paprasčiausiai priėjau arčiau, rankas sukabindama sau už nugaros. Pasirodžiau ten, kur turėjau. Buvau daugiau mažiau pasiruošusi apsisukti ir grįžti į biblioteką, net jei purvu kaip visad aplipę mano batai būtų galėję sudaryti kiek kitokį įspūdį.