ru dou na hishil
 
rodiklisCalendarDUKIeškotiNarių sąrašasVartotojų grupėsRegistruotisPrisijungti

Share | 
 

 Smuklė

Go down 
AutoriusPranešimas
Muanka

avatar

Posts : 66
Join date : 2017-04-17

RašytiTemos pavadinimas: Smuklė    Tr. 12 27 2017, 00:49

.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Muanka

avatar

Posts : 66
Join date : 2017-04-17

RašytiTemos pavadinimas: Re: Smuklė    Tr. 12 27 2017, 01:11

Viskas neturėjo gautis taip, kaip gavosi ir Dievai žino, kad muštynės vidury uosto smuklės nebuvo pats karščiausias mano troškimas. Tačiau gyvenimas yra velnių priėdęs asilas, kuris manųjų norų nei klausė, nei ruošėsi klausyti, taigi aš kaip didelė, su besidaužančia iš baimės ir siaubo širdim bei akyse susiliejusiu vaizdu, stovėjau ant smuklės suolo, šalia manęs riaumojo iš niekur atsiradęs grizlis, o iš dešinės, tarsi apsėsta kvatojo maža, lyg žaisliukas arba grandinė skambanti blondinukė.
Per visus tuos mėnesius, praleistus su Devanu, atpratau nuo savo pačios namų. Žvaigždžių ir mėnulio šviesa tapo svetimesnė, nei kada nors galvojau, jog įmanoma. Samanos po basomis kojomis atrodė šiurkštesnės, nei atsiminiau savo sapnuose. Tačiau aš, užsimaukšlinusi gobtuvą iki akių, krepšyje slėpdama juodų plunksnų varną, ėjau tolyn ir tolyn, nešdama savyje tarsi iš naujo užsidegusią liepsną. Turėjau tikslą, kurį privalėjau įvykdyti, net jei tą žmogų pažinojau visai neilgai. Tačiau kažkodėl ant piršto tviskantis žiedas tapo našta, o švelnių akių prisiminimas visad priversdavo manąją sielą piktai niurgztelėti, bei širdį skausmingai susitraukti. Taigi aš ėjau ir ėjau, laikydamasi tarp medžių, kvėpuodama tyrą, klykauti ir šokti verčiantį orą, net jei visa tai temdė keistas, prieš tai man nepažintas šešėlis. Laisvė tekėjo mano venomis, tačiau kažkuom ji buvo nepilna. Tarsi dalį savęs būčiau palikusi tarp sapnų nepaliekančių sienų, ir kol toji dalis pasmerkta kalėti, tol tokia lemtis buvo priskirta ir man.
Po daug ilgų dienų ėjimo, šiandien pasiekiau uostą, kuriame norėjau ieškoti bet kokio laivo, galinčio mane nuplukdyti kuo toliau nuo Sakrilijos. Tik tada galėsiu viską susidėlioti. Nusiraminti. Apmąstyti. Kol kas mano gyvenimas buvo baimės, siaubo ir pastovaus bėgimo sūkurys. Man reikėjo pertraukos.
Deja, kai ilgą laiką keliauji, taip jau nutinka, kad visus pinigus išleidi maistui. O kai tie pinigai baigiaisi, tenka vogti. O kadangi aš esu aš, vogti man nelabai gaunasi.
Štai taip mes čia ir atsidūrėme
Aš, grizliu tapusi Skiroka, ir piratę primenanti mergina priešais visą smuklę įtūžusių, daemonų nekenčiančių žmonių, pasiruošusių nukirsti man galvą.
Ir viskas dėl dubenėlio pistacijų.
Nekenčiu pistacijų.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Noelani

avatar

Posts : 14
Join date : 2017-06-13

RašytiTemos pavadinimas: Re: Smuklė    Sk. 02 18 2018, 22:13

Negalėjau sulaikyti savo juoko, žiūrėdama į bet kokią ramybę seniausiai už nugaros palikusią daemoną ir įsiutusius, nors gal labiau išsigandusius smuklėje esančius asmenis.
-Vaikinai. Viskai gerai. Ji mano,-švelnus mano balsas nuaidėjo per patalpą, atkreipdamas visų dėmesį nuo liepsnojančiomis akimis į juos dėbsinčios žiežirbos su grizliu tapusia siela. Pamojavau viena iš savo žvangančių rankų, sukryžiavau jas ant krūtinės ir piktai nudelbiau čia esančius žmones. Jie nebuvo malonūs, kantrūs, tolerantiški ar ypač protingi. Mačiau, kaip iš jų burnų beveik dribo seilės, žiūrint į raudonplaukę ir skaičiuojant monetas, krintančias jiems į kišenę.
Negalėjau leisti, jog bent vienas iš čia išeitų. Jie būtų atidavę vargšę merginą į kokio nors kraupaus prievartautojo rankas, kuris nužudytų bet kokį jos norą gyventi. Jau dabar matės, jog grakščių judesių daemona viduje turėjo liepsną, kuri buvo reta, ypač šiomis dienomis, šioje realybėje. Taigi lėtai, lėtai iškvėpiau ir įkvėpiau, pajudindama pirštus ir užsimerkdama, susiliedama su aplinka, grįždama į savųjų akių pilkumą ir mane supančius namus.
Akimirksniu durys užsitrenkė. Ir vienas po kito, tarsi musės, pakirstos elektros, vyrų kūnai pradėjo kristi. Aš buvau oras, paliekantis jų plaučius. Buvau kiekvienas žiaugtelėjimas, jiems nagais akint gerkles. Tai užtruko ilgiau, nei norėjau. Tai buvo sunkiau, nei bet kas, ką esu dariusi savo gyvenime. Su kiekvienu žmogumi mano energija seko, vis labiau grįžinėjau į savo kūną, tačiau negalėjau sustoti. Negalėjau sugrįžti į šią odą, kai privalėjau tapti savo protėviais. Pačiu oru, kuriuo tie šunsnukiai kvėpuoja. Tiksliau, kvėpavo.
Kai vėl atsimerkiau, buvau suklupusi ant žemės, dūsdama, rankomis įsirėmusi į grindis, jusdama, kaip nuo mano kaktos upeliais bėga prakaitas, apsupta lavonų išsprogusiomis akimis. Į mane žiūrėjo gudrios, smalsios ir gan išsigandusios, žalios akys, o grizlio nebebuvo nei kvapo. Puikiai žinojau, jog neturiu nė lašo jėgų. Jog nesugebėsiu atsistoti. Tuoj čia sugūžės žmonės. Įkliūsim. Abi mirsim nė nespėjus suskaičiuoti iki dešim.
Turėjau pripažinti, jog šio plano nepergalvojau iki galo. Paskutinį kartą kai bandžiau kažką panašaus... Tiesą sakant, nesu bandžius nieko panašiaus. Lėtai atsikosėjau, net nežvelgdama į ranką, kuria užsidengiau. Žinojau, jog ją dengia kraujas. Tokia ta buvimo savimi kaina.
Prie manęs pritūpė raudonplaukė.
-Kur turi būti?
-Juodoji Ledi. Laivas. Eli,-tai buvo paskutiniai mano žodžiai, prieš prarandant sąmonę.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content




RašytiTemos pavadinimas: Re: Smuklė    

Atgal į viršų Go down
 
Smuklė
Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Orilonas :: Uostas-
Pereiti į: