1

.

Viskas buvo išblukę, išskyrus priešais gulintį kūną. Kiekvienas jo bruožas buvo aštrus tarsi deimantas, puikiai man matomas, vos kelių centimetrų atstumu nuo manęs, trūkčiojantis, gurguliuojantis. Karštas kraujas, plūstantis iš svetimos gerklės, apsėmė mano  kojų pirštus, senus, spalvą senokai praradusius rūbus. Mano nagai dar vis buvo apkibę stirnos kailiu, dar vis kruvini, lūžę, tapę ginklu. Burnoje jaučiau plūstančio kraujo geležinį skonį, nudažiusį visą mano pasaulį. Priešais gulinti mergina trūkčiojo. Purtėsi. Jos siela, vargšė, švelni stirna suklupo šalia savojo kūno, man stebint tuščiomis akimis. Norėjau klykti. Viduje draskiausi, meldžiausi, bandžiau ištrūkti iš savojo sąstingio, nejausti šilto, grindis padengusio kraujo, tačiau tai buvo neįmanoma. Buvau paralyžiuota, užstrigus, pasmerkta stebėti savąjį nusikaltimą.
Mano klyksmas, greitai virtęs kūkčiojimu ištrūko tik tada, kai mergina nustojo judėti. Per kraują nuropojau iki jos kūno, paėmiau į glėbį ir suspaudžiau, bandydama išlaikyti.
Aš klydau
-Atleisk man,-žodžiai susimalė, siaubingi ir tikri, dar viena malda, tiek laiko kartota ir šnabždėta.
Kūnas suiro mano rankose. Stirnos jau seniai nebuvo. Rankose laikiau kaulus. Paprasčiausius kaulus.
Surikusi mečiau juos, atšokau atgal ir vėl slydau ant raudono raudono raudono.
Pasaulis užsidegė. Visos pilkos pilies sienos užsiliepsnojo ir suūžė karščiu, spragsėjo ir grasino, o viskas, ką sugebėjau daryti, tai susigūžti, atremdama nugarą į už manęs esančius laiptus, rankomis užsidengti veidą nuo lipnaus, pykinančio kraujo ir dusti, paprasčiausiai dusti, melsdama kažko, kieno vardo niekados ir nežinojau.

Atmerkus akis vienintelis protu suvokiamas dalykas buvo kūną raižantis klaikus skausmas, kiaurai merkiantis kiekvieną kaulelį. Devanas giliai įkvėpė, gaudydamas orą tarsi į krantą išmesta žuvis, tačiau žemės siekusios rankos sugavo tuščią orą, ištirpstantį pirštų galiukuose.
Viskas visuomet būdavo taip pat – ar bent tokiu pačiu pavidalu išnirdavo tolimiausiuose pasąmonės kampeliuose. Tie patys deginančios ugnies beviltiškai plėšomi medžiai, tie patys po kojomis dulkantys kritusių karių kūnai, tie patys pagalbos maldaujantys riksmai, plėšantys Devano krūtinę pusiau. Iš pradžių jis mėgino pajudėti, – ištiesti ranką, plačiau pramerkti akis – bet tam pačiam vaizdiniui kartojantis dar ir dar kartą vienintelė jam įmanoma realybe tapo pralaimėjimo pripažinimas, nors ir šie žodžiai niekada nepaliko tvirtai sukąstų kario lūpų.
Rytais būdavo sunkiau, nes košmarai tapdavo tikrove. Praėjo daugiau nei mėnuo nuo ekspedicijos į šiaurę, tačiau su kiekvienu yriu į dar didesnę gilumą mintys apie sugrįžimą tapdavo vis vangesnės ir tylesnės. Dažnai Devanas nesakydavo nė žodžio – jis tiesiog eidavo į priekį, nieko nesitikėdamas.
Viską naikinančiuose ugnies liežuviuose skęstantis miškas išsisklaidė, akis aprėpiant akinančiai baltam švytėjimui. Prisimerkęs Devanas apsižvalgė, mėgindamas bent kaip nors pateisinti akyse besimainančią tikrovę, kuria nesinorėjo tikėti, bet nieko nepastebėjęs užvertė galvą į viršų ir giliai atsidusęs užmerkė akis.
Jeigu net sapnai tempė į nebūtį, bent jos priešakyje Devanas norėjo apsimesti ją suprantantis.

Nė nepastebėjau akimirkos, kai dūmai plaučiuose dingo ir man liko tik skaidrus, bekvapis oras, srūvantis su kiekvienu trūkčiojančiu įkvėpimu, kažkuo pažįstamas, net jei tiksliai negalėjau pasakyti, kuom. Daugiau nebuvo ašarų ar riksmo, tačiau negalėjau nuraminti drebančio savo kūno, vis dar išmaudyto svetimame kraujyje. Tuščia. Kaip tuščia. Be ugnies riaumojimo neliko apskritai jokio garso, tik keistas, šleikštus spengimas ausyse, man stengiantis nejudėti, neatkreipti pabaisų dėmesio, kurios kliedėjo mano mintyse, kėsinosi ir kandžiojosi.
Bet dėl spengiančios tylos aš ir išgirdau lyg iš niekur atsiradusius žingsnius, suskambusius erdvėje. Lėtai, traukdama į save didelį oro gurkšnį, aš atsitiesiau, atsimerkiau, susitaikydama su mintimi, jog tai manosios pabaisos, įgavusios formą. Tačiau mane pasitiko balta, nuspalvinusi visą, ką mačiau, išskyrus taip puikiai pažįstamą, į mano pusę einančio vyro formą.
-Devanai?-mano balsas, nešamas aido, buvo garsesnis nei tikėjaus, tačiau kartu ir švelnesnis, silpnesnis, nei būčiau norėjusi.
Nelabai galėjau patikėti tuo, ką mačiau.

Tik tada, kai vaizdiniai, užuot liedamiesi akyse, sustojo ties viena balta, neįskaitoma tuštuma – tik tada Devanas žinojo, kad kažkas buvo kitaip, ir pernykštis sapnas ėmė keisti jo kruopščiai mintyse sudėtą tikrovę. Jis pramerkė akis, pasiryžęs susidurti su jį draskančia košmaro realybe, tačiau žvilgsnyje nebeatsispindintys medžius draskantys ugnies šešėliai privertė sustoti ir geriau apsižvalgyti. Ir nors nuo jį supančios ir vis gilyn traukiančios košmaro tikrovės nebeskyrė riba, skaudžius prisiminimus draskanti pasąmonė persimainė į šį tą daugiau nei sapną – kažką, ką jau buvo patyręs, bet dar nesugebėjo atpažinti.
Gilus Devano žvilgsnis narstė palei balkšvą tuštumą, kol akys surado šį tą tikro - šį tą pažįstamo. Krūtinę akimirksniu apglėbęs palengvėjimo jausmas greitai sumišo su jį pakeitusiu nerimu, kai tamsios akys aprėmė raudonplaukės, į mažą kamuolėlį susirangiusios, panašu, kone išnykti trokštančios merginos kūną. Vis dėlto nesustodamas ar įbaugintas realybės, kuri nebuvo – ar bent taip vis dar manė – tikra, Devanas paspartino žingsnį, pamiršdamas jo paties kūną alinantį skausmą.
- Muanka,- tik ištaręs daemonos vardą Devanas suprato, kaip labai iš tiesų jos ilgėjosi; ypač to vardo, ne, greičiau akimirkų, kai turi jį pasakyti. Tvirtos kario rankos įsirėmė į kietą žemę, tačiau užuot šią gniauždamos surado Muankos liemenį ir šį apsivydamos švelniai suspaudė. Nors nuo jos sklindanti baimė, siaubas ir daugybė kitų emocijų neprivertė širdies plakti smarkiau, skruostu ties merginos kaklo linkiu prisiglaudęs Devanas tegalėjo justi juo pulsuojančią šilumą. Bent kažkas buvo tikra.

Su besiartinančio vyro žingsniais nustojau paniškai trinti rankas į kelionines, rudas savo kelnes, į kurias bandžiau nusivalyti jau seniai dingusį kraują, kurio šleikštų, karštą varvėjimą dar vis jaučiau. O su jo šiluma ir apkabinimu nustojau purtytis, lyg mano kūnas būtų sustingęs iš išgąsčio. Nesupratau, ko bijojau labiau. Prisilietimo ar to, kad jis, tebūdamas trapia sapno pasėkme, galėjo bet kada išnykti.
-Devanai,-tariau tyliai ir atsargiai, vietoj pasisveikinimo, bijodama, kad daugiau žodžių gali jį išsklaidyti tarsi rūką.
Taigi kol dar galėjau, nor ir ne visiškai sąmoningai, su iškvėpimu atsišliejau į tvirtą kūną, po to vėl giliai įtraukdama orą į plaučius, pasisavindama tokį pažįstamą, saugumu tapusį kvapą, primenantį visas dienas bei naktis kurias praleidau ne bėgdama, o tiesiog būdama, per daug nemąstydama, gyvendama, lyg būčiau paprastas žmogus. Negalėjau patikėti, jog tikrai buvau jį pamiršus, ypač dabar, kai jis įsirausė į kiekvieną mano ląstelę.
Po kelių sekundžių aš lėtai pasisukau, atsiklaupiau ant kelių ir priglaudžiau ranką prie Devano skruosto, nukreipdama dėmesį tiesiai jam į akis, tyrinėdama žvilgsnį ir šiaip bendrą jo būseną.
Koks tikroviškas, skausmingas buvo šitas sapnas, primenantis viską, ko niekada negalėsiu turėti
Jei šalia būtų Skiroka, pasipiktintų. Manoji siela dar nesuprato, jog žmogaus negali turėti ir vadinti savu, priklausančiu tik tau. Tačiau jei atvirai, ji sakytų, jog tai tikra nesąmonė. Jei mes galėjom turėti viena kitą, tai galėjom turėti ir Jį. Nesvarbu kaip. Tiesiog šalia.
Mes abi turbūt buvom dar neįtikėtinai jaunos, nes aš norėjau su ja sutikti.
-Kaip tu?-sušnabždėjau, paprasčiausiai norėdama išgirsti Jo balsą, net jei jis ir nebuvo tikras. Norėjau sužinoti, ką manasis sapnas norėjo ar paprasčiausiai gebėjo pasiūlyti, bandydama iš atminties ištrinti tuščio kūno akis, įsmeigtas į pilies lubas, į mane, palikusias tik svorį, su kuriuo man tenka gyventi. Krenkštelėjau.
Vėliau. Gedėti visada reikia vėliau.

Vis dar buvo sunku patikėti sapno jam pasiūlyta tikrove – viskas buvo per ramu, per tylu...per daug tyra. Tvirtai užmerkęs akis, nors pasąmonėje, kaip niekada tikras, tebesisklaidė įkaitusio parako kvapas, Devanas dar tvirčiau suspaudė smulkų Muankos kūną, tarsi norėdamas papildyti atmintyje dylantį jos prisiminimą.
Devanas žinojo, kad visa tai nebuvo tikra; žinojo, kad nesąmoningai norėdamas ilgai pasilikti šiame sapne elgėsi savanaudiškai, bet jis negalėjo sustoti, negalėjo pasakyti savo širdžiai ne.
- Aš? – išgirdęs Muankos klausimą Devanas lėtai pramerkė akis, įdėmiu žvilgsniu aprėpdamas aplinką. Viskas buvo keista – jis galėjo justi lengvus vėjo šuorus, šiaušiančius odą, galėjo girdėti ramų vandens ir medžių šnarėjimą, bet negalėjo matyti. Vienintelis dalykas, kuris turėjo prasmę, buvo Ji. Atleisdamas merginos kūną tvirtai gniaužiančias rankas Devanas apglėbė Muankos skruostą, švelniai per šį perbraukdamas nykščiu. – Gerai. – sumelavo, raminamai šyptelėdamas. Atmintyje iškylantys vaizdiniai iš pragaru tapusio karo lauko nedavė Devanui ramybės; tačiau net meluodamas jis nebežinojo ar realybėje tebėra gyvas – galiausiai paskutinis jo prisiminimas buvo viso labo protą akinantis skausmas, o tada visiškai tamsa. Galbūt tai nėra sapnas; galbūt viskas jam jau buvo baigta.
- Kodėl aš...kodėl tu čia? – kur mes esame – ir daugiau panašių klausimų kirbėjo Devano galvoje. Patraukęs ranką nuo Muankos skruosto Devanas atsiduso ir kietai suspaudęs lūpas apsidairė aplink, tarsi norėdamas pamatyti atsakymą. – Kur esi, Muanka?

Kaip natūralu ir paprasta buvo užmerkti akis, pajautus kito kūno šilumą, mano pačios rankai pakylant ir pirštams apsivejant svetimą riešą. Sekundė ramybės po šitiek bėgimo, laukinio gyvūno baimės ir bemiegių naktų. Tačiau vėl prasimerkus ir įsižiūrėjus į Devano veidą, būtent į saugumu man jau dvelkiančias akis, nereikėjo turėti be galo daug smegenų, jog suprasčiau nesavanaudišką, tyrą Jo melą. Gerai, sako jis. Cha. Norėjau, jog tai būtų tiesa. Tačiau Devanas stengėsi mane įtikinti, tikrai, nuoširdžiai stengėsi, kas privertė mane vaikiškai nusišypsoti. Buvau įpratusi, jog manieji sapnai rodydavo pasaulį tokį, kokį norėjau jį matyti. Kaip juokinga, jog Devanui nereikėjo daug tobulinimo.
Dar sekundę įsiklausiau tylos, be riksmo ar šleikštaus miesto, sudužusių vilčių ir gyvenimų kvapo. Maloni pertrauka.
-Toli,-sušnabždėjau, tylomis skaičiuodama man po pirštais tvinksintį pulsą, tokį tikrą ir ryškų, jog akimirkai pamiršau viso šio įsivaizdavimo apgaulę. Galbūt Elijanas nusprendė pribaigti mane. Galbūt taip atrodo kito gyvenimo vartai, jei man dar buvo lemta juos peržengti. O galbūt žemėje tikrai neliko pakankamai jėgos, jog perkeltų beliepsnojančią mano sielą ir taip atrodo manoji pabaiga. Po kelių sekundžių svarstymo, ši mintis pasirodė absurdiška. Jau minėtoji mano siela buvo per daug užsispyrus ir tiesiog sunki, jog leistų mums mirti.-Saugi,-pridūriau, švelniai šyptelėdama.-Ir nors visa tai,-mostelėjau ranka į mus supančią aplinką,-yra gan liūdnokai netikra, nemanau, kad tau reikia žinoti daugiau. Aš saugi.
Norėjau sakyti, kad esu velniškai pavargus. Kad su kiekviena diena po „pabėgimo“ vis didėjantis svoris pradeda laužyti stuburą. Jog norėčiau turėti Skirokos sparnus. Norėčiau turėti tai, ką turėjo mano protėviai. Jos akis ir jausmą, pilną mūsų galią. Tačiau nutylėjau. Jei sau pripažinčiau šiuos savo troškimus, sunkiai atsikelčiau nuo to laive esančio stalo.
-Buvau grįžus į savus miškus. Galvojau, jog galėsiu ten likti, pamiršti tai, kas buvo,-sekundei sustojau ir įkvėpiau, užmerkdama akis ir prisimindama ne taip jau seniai buvusią dieną, čia, jusdama Devano kvapą, tyliai juokdamasi iš savo gan žavaus naivumo.-Viskas sudeginta iki menkiausio kelmo. Net nežinau, ar pirma iškirsta. Nežinau, kas ir kodėl. Bėgau taip, jog po to savaitę nuo padų dremžiau pelenus. Bėgau greitai ir toli. Iki dabar nesustojau,-tyliai nusijuokiau.-Saeha žino, ką darysiu, kai nebebus kur bėgti. Ar šiaip ar taip, mum viskas gerai. Jau spėjau pamatyti daugiau, nei per visą savo gyvenimą. Sutikau gerų žmonių,-mano akys sužibo ta pačia, laukine liepsna, prisiminus jausmą, kai pirmą kartą pamačiau jūrą. Merginą šviesiais plaukais. Pajaučiau jos Galios proveržį, tos, kuri neturėtų egzistuoti.-Vis galvoju, ar dar spėsiu jus visus pamatyti.

- Atleisk.
Nors ir žinojo, kad vienas po kito išniekinti miškai nebuvo jo atsakomybė, Devanas nieko negalėjo padaryti kaip tik jausti krūtinę spaudžiančią tuštumą, tarsi neegzistuojantis Muankos namų prisiminimas priklausytų ir jam. Nebuvo sunku įsivaizduoti tirštuose pelenuose skęstantį plyną lauką ir justi dusinantį gausmą – šnypščiantys ugnies liežuviai tebeakėjo krauju aplipusią odą; buvo sunku pasakyti kada išaušdavo diena, o kada prasidėdavo naktis. Vienintelis dalykas, kuriuo Devanas buvo išmokęs gyventi, tebuvo nuošalyje kartu stovinčių kareivių – draugų – kvėpavimas. Kuo daugiau širdies plakimų užgesdavo, tuo stipriau netekties skausmas gniauždavo širdį.
- Muanka,- tylus Devano balsas ištirpo vėsiame ore, lūpas paliekant išsiilgtam vardui. Nebuvo dienos, kada nebūtų apie ją pagalvojęs – tik dėl viso pikto, kad atmintyje įsirėžęs besišypsančios raudonplaukės paveikslas nė sekundei neišblėstų. Vis dėlto pažadas dar kartą susitikti pamažu persimainė į saldų, įtikinamą melą, ir tyliai pasąmonėje slenkančios dienos vis labiau panašėjo apie niekada neišsipildysiantį sapną. Nenuostabu, kad sutikti ją čia, sapne, Devanui yra tarsi ženklas – jis net nenorėjo pajudėti, bijodamas, kad dabar toks ryškus Muankos siluetas ims ir išnyks amžiams.
- Muanka,- pakartodamas jos vardą dar kartą Devanas lėtai išsitiesė ant kietos žemės, jusdamas tarp rūbų besirėžiančias ir čežančius smėlio gruntus. Nudelbdamas akis ir panardinęs pirštus į netikėtai atsiradusi smėlį Devanas šyptelėjo, blykstelėdamas eile saulėje tviskančių dantų. Jis nežinojo, kad ši netikra oazė gali atgaivinti geriausius prisiminimus, net jei šie ir nebuvo jo. – Esi kovotoja. Geresnė nei aš. – tyliai prabilęs Devanas pakėlė akis, sutikdamas raudonplaukės merginos žvilgsnį. Jis nenorėjo rizikuoti – nenorėjo vėjais iššvaistyti greičiausiai vienintelės Muanką leidusios pamatyti galimybės. Galiausiai Devanas geriau nei bet kas kitas žinojo, kad jo šansai išgyventi yra juokingi, apgailėtini, netgi, ir blankus Muankos noras jį pamatyti kėlė liūdną, gerklėje įstrigusį juoką, kuriam neleido prasiveržti. – Tai puiku. – norėdamas išsklaidyti akyse žybtelėjusį liūdesį Devanas puse lūpų nusišypsojo, tvirtai gniauždamas rankas. – Sutiksi dar daugiau. – tik be manęs – norėjo pridėti, bet Devanas nebuvo toks savanaudis. Stebėdamas tviskančias merginos akis juodaplaukis karys nusigręžė tolyn, sunkiai nurydamas gerklėje įstrigusį gniutulą. O, kad ji būtų žinojusi...

Primerkiau akis ir pasilenkiau į priekį, pirštais lėtai suimdama Devano smakrą, pakreipdama į save, savu žvilgsniu surasdama Jo akis. Tylus jo kvėpavimas, glostantis manąją odą, ramino ir vertė tikėti, jog galbūt jis tikrai čia, o egzistuoja ne kaip paprasčiausia išdaigos pasėkmė, iškrėsta ilgesio kamuojamų smegenų bei minčių.
-Ko tu man nesakai, Devanai? Hm?-tyliai sumurmėjau, nykčiu perbraukdama vyro lūpas, skvarbiu žvilgsniu tirdama taip seniai matytas raineles. Sako, jog akys – žmogaus sielos veidrodis. Vienintelis, kurį gali pagauti, per kurį turi galimybę suvokti tikrąją žodžių prasmę ir bet kokią užslėptą mintį. Kaip lengva melorams buvo meluoti, slėpti ir slapstytis patiems, kai neturėjo tokių pasiutusių būtybių kaip, pavyzdžiui, Skiroka prie savo šonų. Taigi teko žvelgti jiems į akis ir gaudyti pamestus tiesos siūlus. Galbūt todėl meluodami ar nutylėdami jie mėgdavo nusukti galvas, nusukti akis ir žvilgsnį, slėpdami savo sielos centrus. Tačiau nė nesiruošiau Devanui to leisti. Tik jau ne čia. Ne šitaip. Net jei jis nebuvo tikras, norėjau versti savo pasąmonę sakyti tiesą. Nebuvo nieko blogiau, nei melas ar nutylėjimas. Kažkokia prasme man tai priminė išdavystę.
Tačiau man nespėjus nieko išsiaiškinti ar iškrapštyti, ši sekundė ramybės buvo sutrukdyta. Turėjau to tikėtis. Grindys sutraškėjo, sudrebėjo, akies kampučiu stebėjau, kaip viskas ištįsta, išsitęsia, pradeda nirti į tamsą. Tyliai suurzgiau, bandydama nirti giliau į miegą, nekreipti dėmesio į kūną išjudinusius garsus, tačiau žiūrėdama į Devaną, viena ausimi girdėjau ir jau atpažįstamą, mane išgelbėjusios šviesiaplaukės balsą. Iššiepiau dantis ir puoliau į priekį, paskutinį kartą suspausdama Devaną stipriame, tačiau švelnumo ir ryžto kupiname glėbyje. Atsitraukusi pabučiavau vyrą į kaktą, bandydama nekreipti dėmesio į besidaužančią, ramybės neduodančią širdį.
-Nedrįsk negrįžti, Devanai. Nedrį...-šnipštelėjau.
Viskas išblanko.
Užteko sumirksėti
Ir mane pasitiko ant vandens siūbuojančios „Juodosios Ledi“ vaizdas.

Vieno prisilietimo; užteko vieno prisilietimo, kad Devano kūnu nuvilnytų keistai elektriško šiurpo banga. Netgi po visų metų jam vis dar buvo sunku pripažinti, rasti tą lašelį rūpesčio ir meilės sau pačiam, kad laikas nestovi vietoje. Bet užuot judėdamas į priekį ir netgi matydamas ateitį priešais savo akis Devanas augantį prisirišimą raudonplaukei daemonai tvirtai tebelaikė užspaudęs atokiausiame pasąmonės kampe, neprisiruošdamas, o ir nenorėdamas prabilti, pasakyti, kad visa tai – kiekvienas prisilietimas, žvilgsnis, netgi jos kvėpavimas – pamažu plėšė jo širdį pusiau. Devanas žinojo, kad jis neturėjo sužinoti apie juos abu siejantį ryšį; neturėjo jo pajusti, neturėjo jo atpažinti, neturėjo...neturėjo egzistuoti.
Lėtai sekdamas jį gręžiantį žvilgsnį Devanas atsikvėpė. Tarsi degindamas, daemonos prisilietimas paliko žymę ant skruosto, o vikrus šios sąmoningumas vertė viso labo liūdnai nusišypsoti. Nieko kito jis ir neturėjo tikėtis – Maunka buvo per daug įžvalgi, kad nepastebėtų akyse vos akimirkai blykstelėjusios atsisveikinimo gaidelės.
- Aš...- nepraėjo nė akimirka, kai žemė po kojomis sudrebėjo ir ėmė irti. Lyg nujautęs artėjančią sapno pabaigą, Devanas tvirtai suspaudė Maunką tirpstančiame glėbyje, netardamas nė žodžio. Trumpam užsimerkęs ir dar stipriau šią suspausdamas Devanas atsitraukė, paskutinį kartą sutikdamas šviesias Muankos akis. – Som ajo.- pusbalsiu sušnibždėjo, prieš ištirpdamas tamsoje.
Dabar viskas, kas liko, tebuvo kūną akėjantis skausmas ir tolumoje aidu atsimušantys karių balsai. Tarsi nutrūkus stygai kūnas netikėtinai įsitempė, tačiau šį perliejus aštriai skausmo bangai greitai pasidavė ir liko tysoti leisgyvis bei nesaugomas.
Devanas galėjo prisiekti, kad kažkur ugnies taršomoje tamsoje, dusdamas nuo ore kabančių smalkių, galėjo girdėti jį desperatiškai šaukiančius ir neužsimerkti maldaujančius karių balsus; tačiau dabar, pasąmonėje ryškiai šmėžuojant raudonplaukės daemonos prisiminimui, Devanui tesinorėjo užmigti.
Jo širdis, vis lėčiau tvinksinti krūtinėje, tam pritardama visiškai nurimo, leisdama nugrimzti į berimę tamsumą.