ru dou na hishil
 
rodiklisCalendarDUKIeškotiNarių sąrašasVartotojų grupėsRegistruotisPrisijungti

Share | 
 

 1

Go down 
AutoriusPranešimas
Muanka

avatar

Posts : 66
Join date : 2017-04-17

RašytiTemos pavadinimas: 1    Pen. 03 30 2018, 23:56

.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Muanka

avatar

Posts : 66
Join date : 2017-04-17

RašytiTemos pavadinimas: Re: 1    Št. 03 31 2018, 00:22

Viskas buvo išblukę, išskyrus priešais gulintį kūną. Kiekvienas jo bruožas buvo aštrus tarsi deimantas, puikiai man matomas, vos kelių centimetrų atstumu nuo manęs, trūkčiojantis, gurguliuojantis. Karštas kraujas, plūstantis iš svetimos gerklės, apsėmė mano  kojų pirštus, senus, spalvą senokai praradusius rūbus. Mano nagai dar vis buvo apkibę stirnos kailiu, dar vis kruvini, lūžę, tapę ginklu. Burnoje jaučiau plūstančio kraujo geležinį skonį, nudažiusį visą mano pasaulį. Priešais gulinti mergina trūkčiojo. Purtėsi. Jos siela, vargšė, švelni stirna suklupo šalia savojo kūno, man stebint tuščiomis akimis. Norėjau klykti. Viduje draskiausi, meldžiausi, bandžiau ištrūkti iš savojo sąstingio, nejausti šilto, grindis padengusio kraujo, tačiau tai buvo neįmanoma. Buvau paralyžiuota, užstrigus, pasmerkta stebėti savąjį nusikaltimą.
Mano klyksmas, greitai virtęs kūkčiojimu ištrūko tik tada, kai mergina nustojo judėti. Per kraują nuropojau iki jos kūno, paėmiau į glėbį ir suspaudžiau, bandydama išlaikyti.
Aš klydau
-Atleisk man,-žodžiai susimalė, siaubingi ir tikri, dar viena malda, tiek laiko kartota ir šnabždėta.
Kūnas suiro mano rankose. Stirnos jau seniai nebuvo. Rankose laikiau kaulus. Paprasčiausius kaulus.
Surikusi mečiau juos, atšokau atgal ir vėl slydau ant raudono raudono raudono.
Pasaulis užsidegė. Visos pilkos pilies sienos užsiliepsnojo ir suūžė karščiu, spragsėjo ir grasino, o viskas, ką sugebėjau daryti, tai susigūžti, atremdama nugarą į už manęs esančius laiptus, rankomis užsidengti veidą nuo lipnaus, pykinančio kraujo ir dusti, paprasčiausiai dusti, melsdama kažko, kieno vardo niekados ir nežinojau.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Devan

avatar

Posts : 49
Join date : 2017-04-22

RašytiTemos pavadinimas: Re: 1    Št. 03 31 2018, 21:15

Atmerkus akis vienintelis protu suvokiamas dalykas buvo kūną raižantis klaikus skausmas, kiaurai merkiantis kiekvieną kaulelį. Devanas giliai įkvėpė, gaudydamas orą tarsi į krantą išmesta žuvis, tačiau žemės siekusios rankos sugavo tuščią orą, ištirpstantį pirštų galiukuose.
Viskas visuomet būdavo taip pat – ar bent tokiu pačiu pavidalu išnirdavo tolimiausiuose pasąmonės kampeliuose. Tie patys deginančios ugnies beviltiškai plėšomi medžiai, tie patys po kojomis dulkantys kritusių karių kūnai, tie patys pagalbos maldaujantys riksmai, plėšantys Devano krūtinę pusiau. Iš pradžių jis mėgino pajudėti, – ištiesti ranką, plačiau pramerkti akis – bet tam pačiam vaizdiniui kartojantis dar ir dar kartą vienintelė jam įmanoma realybe tapo pralaimėjimo pripažinimas, nors ir šie žodžiai niekada nepaliko tvirtai sukąstų kario lūpų.
Rytais būdavo sunkiau, nes košmarai tapdavo tikrove. Praėjo daugiau nei mėnuo nuo ekspedicijos į šiaurę, tačiau su kiekvienu yriu į dar didesnę gilumą mintys apie sugrįžimą tapdavo vis vangesnės ir tylesnės. Dažnai Devanas nesakydavo nė žodžio – jis tiesiog eidavo į priekį, nieko nesitikėdamas.
Viską naikinančiuose ugnies liežuviuose skęstantis miškas išsisklaidė, akis aprėpiant akinančiai baltam švytėjimui. Prisimerkęs Devanas apsižvalgė, mėgindamas bent kaip nors pateisinti akyse besimainančią tikrovę, kuria nesinorėjo tikėti, bet nieko nepastebėjęs užvertė galvą į viršų ir giliai atsidusęs užmerkė akis.
Jeigu net sapnai tempė į nebūtį, bent jos priešakyje Devanas norėjo apsimesti ją suprantantis.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Muanka

avatar

Posts : 66
Join date : 2017-04-17

RašytiTemos pavadinimas: Re: 1    Št. 03 31 2018, 23:42

Nė nepastebėjau akimirkos, kai dūmai plaučiuose dingo ir man liko tik skaidrus, bekvapis oras, srūvantis su kiekvienu trūkčiojančiu įkvėpimu, kažkuo pažįstamas, net jei tiksliai negalėjau pasakyti, kuom. Daugiau nebuvo ašarų ar riksmo, tačiau negalėjau nuraminti drebančio savo kūno, vis dar išmaudyto svetimame kraujyje. Tuščia. Kaip tuščia. Be ugnies riaumojimo neliko apskritai jokio garso, tik keistas, šleikštus spengimas ausyse, man stengiantis nejudėti, neatkreipti pabaisų dėmesio, kurios kliedėjo mano mintyse, kėsinosi ir kandžiojosi.
Bet dėl spengiančios tylos aš ir išgirdau lyg iš niekur atsiradusius žingsnius, suskambusius erdvėje. Lėtai, traukdama į save didelį oro gurkšnį, aš atsitiesiau, atsimerkiau, susitaikydama su mintimi, jog tai manosios pabaisos, įgavusios formą. Tačiau mane pasitiko balta, nuspalvinusi visą, ką mačiau, išskyrus taip puikiai pažįstamą, į mano pusę einančio vyro formą.
-Devanai?-mano balsas, nešamas aido, buvo garsesnis nei tikėjaus, tačiau kartu ir švelnesnis, silpnesnis, nei būčiau norėjusi.
Nelabai galėjau patikėti tuo, ką mačiau.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Devan

avatar

Posts : 49
Join date : 2017-04-22

RašytiTemos pavadinimas: Re: 1    Sk. 04 01 2018, 00:38

Tik tada, kai vaizdiniai, užuot liedamiesi akyse, sustojo ties viena balta, neįskaitoma tuštuma – tik tada Devanas žinojo, kad kažkas buvo kitaip, ir pernykštis sapnas ėmė keisti jo kruopščiai mintyse sudėtą tikrovę. Jis pramerkė akis, pasiryžęs susidurti su jį draskančia košmaro realybe, tačiau žvilgsnyje nebeatsispindintys medžius draskantys ugnies šešėliai privertė sustoti ir geriau apsižvalgyti. Ir nors nuo jį supančios ir vis gilyn traukiančios košmaro tikrovės nebeskyrė riba, skaudžius prisiminimus draskanti pasąmonė persimainė į šį tą daugiau nei sapną – kažką, ką jau buvo patyręs, bet dar nesugebėjo atpažinti.
Gilus Devano žvilgsnis narstė palei balkšvą tuštumą, kol akys surado šį tą tikro - šį tą pažįstamo. Krūtinę akimirksniu apglėbęs palengvėjimo jausmas greitai sumišo su jį pakeitusiu nerimu, kai tamsios akys aprėmė raudonplaukės, į mažą kamuolėlį susirangiusios, panašu, kone išnykti trokštančios merginos kūną. Vis dėlto nesustodamas ar įbaugintas realybės, kuri nebuvo – ar bent taip vis dar manė – tikra, Devanas paspartino žingsnį, pamiršdamas jo paties kūną alinantį skausmą.
- Muanka,- tik ištaręs daemonos vardą Devanas suprato, kaip labai iš tiesų jos ilgėjosi; ypač to vardo, ne, greičiau akimirkų, kai turi jį pasakyti. Tvirtos kario rankos įsirėmė į kietą žemę, tačiau užuot šią gniauždamos surado Muankos liemenį ir šį apsivydamos švelniai suspaudė. Nors nuo jos sklindanti baimė, siaubas ir daugybė kitų emocijų neprivertė širdies plakti smarkiau, skruostu ties merginos kaklo linkiu prisiglaudęs Devanas tegalėjo justi juo pulsuojančią šilumą. Bent kažkas buvo tikra.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content




RašytiTemos pavadinimas: Re: 1    

Atgal į viršų Go down
 
1
Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Sapnai-
Pereiti į: