ru dou na hishil
 
rodiklisCalendarDUKIeškotiNarių sąrašasVartotojų grupėsRegistruotisPrisijungti

Share | 
 

 Pagrindinis.

Go down 
AutoriusPranešimas
Muanka

avatar

Posts : 72
Join date : 2017-04-17

RašytiTemos pavadinimas: Pagrindinis.    Antr. 10 09 2018, 15:22

.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Alya

avatar

Posts : 3
Join date : 2017-07-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Pagrindinis.    Antr. 10 09 2018, 23:02

Stebėjau tuščia koridorių tol, kol per visas katakombas nuaidėjo žingsniai.
Vienas, du, tarp kiekvieno sekundės, laukimo, atsargumo tarpas.
Piktas myktelėjimas.
Vienas, du.
Buvau įpratusi laukti. Tupėti suglaudus galūnes, ištirpti šaltyje, mintimis sekti kiekvienos dulkės, lašo judesį, kreptelėjimą, paliktą aidą.  Klausytis vienišo kvėpavimo, iki kol prie jo prisijungia dar vienas. Dažniausiai du.
Po kelių sekundžių klausymo, pati sau linktelėjau, žadindama kūną iš stingulio, lėtai palankstydama pirštus, jog jie prisimintų savo darbą. Ir tada, lyg įžiebus ugnį, mano šešėlis sujudo. Pradėjau nuo centre esančio akmeninio stalo kraustyti daiktus, perkėlinėti juos į kampuose esančias mažesnes lentynėles, peržvelgiau stalčius, patikriniau kai kurių peilių, skalpelių aštrumą. Po to iš po marškinėlių išsitraukiau žalvariu tviskantį raktą, atrakinau prie stalo pritaisytas grandines, kelis kartus patampiau, jog įsitikinčiau, kad viskas, kaip ir turėtų, veikė puikiai.
Praėjus dar kelioms akimirkoms, į kambarį nebyliai įsiveržė jaunas, rudaakis vaikinas, nešinas, nors labiau tempiantis krauju pasruvusį vyrą. Vaikinuko veidas buvo išmuštas raudonio, rūbai taip pat permirkę svetimu krauju, plaukuose dar styrojo kelios šakelės ir lapai, jis pats gaudė orą, akyse atsispindėjo siaubas. Lėtai atsidususi mostelėjau ranka į stalą, jog paliktų Devaną ten, o pati pasukau prie jau aplankytų lentynėlių, tačiau šį kartą ieškodama ne darbo įrankių, o žolelių, bintų.
-Užkaisk vandenį,-mestelėjau pro petį, o vaikinas iš kart sujudo.
Nežinau kiek laiko prireikė, jog aptvarstyčiau, susiūčiau ir šiaip pasirūpinčiau naujojo mano globotinio žaizdomis. Galbūt kelios valandos. Galbūt para. Su man padedančiu, nieko nė neklaususiu vaikinu dirbome tyloje, nejaučiant tiksinčių sekundžių, rankoms, kūnui tiesiog judant, stabdant kraujavimą, vis tikrinant sunkiai už gyvybę kovojančią širdį. Pasirodo, kad prieš atgabenant jį man, vyrą teko gaivinti. Liežuviu persibraukiau per dantis, pirštams jau nežinia kelintą kartą užčiuopant pulsą. Linktelėjau, keliais žingsniais atsitraukiau atgal.
-Iki, Adamai. Iki greito
-Alija...
-Iki, Adamai.
Tyla.
Atodūsis.
Jaunuolis ranka persibraukė ant kaktos susiformavusius prakaito lašelius, paskutinį kartą metė žvilgsnį į Devaną ir nenoriai, iš lėto išėjo, man daugiau netaręs nei žodžio.
Šiandien Adamas buvo drąsus. Beveik norėjau juo didžiuotis.
Tačiau netrukus vaikino žingsniai nutol, o patalpoje likom aš, Devanas ir ore jau pakibusios paslaptys.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Devan

avatar

Posts : 55
Join date : 2017-04-22

RašytiTemos pavadinimas: Re: Pagrindinis.    Tr. 10 10 2018, 23:49

Alinančio karščio purtomas kūnas neramiai krustelėdavo vaiduokliškais šešėliais skęstančioje oloje, tačiau sąmonė, praradusi laiko tėkmę, vis dar išliko trapi ir nepažadinta. Nežinia kiek valandų, dienų, o galbūt, jei likimas nebuvo jam toks gailestingas, savaičių praėjo nuo pražūtingos akistatos miške, tačiau net ir galėdamas prasimerkti Devanas būtų bent sekundei sudvejojęs. Net prieš užmerkiant akis, kūną draskant akinančiam skausmui, juodaplaukis karys negalėjo pamiršti vienas po kito krentančių vyrų veidų. Jis turėjo pasistengti, bent pamėginti sumeluoti; tik vieną kartą. Dabar, pasąmonei bundant iš ją giliai sukausčiusio sapno, bent kiek stipriau krūtinėje besidaužančią širdį spaudė nenumalšinamas kaltės jausmas. Kodėl likimas nusišypso tada, kai neturėtų?
Tylą perskrodė plaučius gniaužiančias skausmas, kuomet karys, kelis kartus suvaitojęs, ėmė karštligiškai springti oru, atkosėdamas kraujo pliūpsnį. Persisvėręs per kraštą, nors kiekvienas raumuo taip intensyviai prieštaravo, Devanas užspringo dar kartą, išspjaudamas burnoje susitvenkusį kraujo gūsį. Nors norėjosi atsikelti, reaguoti ar bent suprasti kas vyksta, nei kūnas nei pasąmonė nepritarė tokiam nebyliam vyro sumanymui. Karštligiškai alsuodamas ir tebekosėdamas Devanas sukniubo ant stalo, pasiduodamas jį veriančiam sunkumui, ir kelis kartus tankiai sumirksėjęs iš visų jėgų įsistebeilijo į vieną tašką, tebejusdamas geležinį kraujo skonį burnoje.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Alya

avatar

Posts : 3
Join date : 2017-07-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Pagrindinis.    Pen. 10 19 2018, 18:41

Kai sutalžytas, nepažįstamojo kūnas sujudo, žengiau žingsnį į šoną, jog nuo kraujo apsaugočiau savo batus, įsmeigdama akis į skausmo persmelktą vyro veidą. Švelniai ranka perbraukiau jo plaukus, tarp pirštų jusdama švelnias sruogas, o tada paliečiau kaktą, tikrindama, ar nepradėjo karščiuoti. Lėtai sau linktelėjusi ir neskubėdama, grandinėmis sukausčiau dešinę vyro ranką ir kairę koją, o tada, apsukdama pilną ratą aplink stalą, vėl grįžau prie jo galvos.
-Labas rytas, Devanai,-sumurmėjau po kelių sekundžių pauzės, rankas priglausdama jam prie smilkinių.-Mes turėsime pokalbį, tik tu ir aš. Galiu tave patikinti, kad buvai gan ilgai lauktas svečias,-tęsiau, tačiau šį kartą pasilenkiau prie Devano ausies, jog vyras tikrai galėtų mane girdėti.-Tačiau kalbėtis visada yra sunku, kai svečias vemia krauju ir yra visai šalia komos ribos. Taigi, Devanai, tau teks truputėlį padirbėti,-palingavau galvą.
O tada užsimerkiau, giliai įkvėpiau, ir įplaukiau tiesiai į vyro protą.
Vos Adamas jį atitempė, kiekviena savo kūno ląstele galėjau užuosti ir beveik ragauti nuo jo švelniai dvelkiančią Saehą. Ne per daug, jog taptų pavojinga, ne pakankamai išvystyta, jog būtų naudojama sąmoningai ar nukreipta į kitus, tačiau vis tiek ten, saldi, spragsinti, kviečianti manuosius čiuptuvus. Taigi per daug nesvarstydama, leidau jiems išpildyti savo troškimus, leidau apsivyti vyro kūną, kapstytis gilyn, iššaukti ir slopinti, taip, kaip galėdavau daryti retai, vien dėl nesibaigiančių apsauginių sluoksnių, kuriuos pilyje palaikydavau kiekvieną mielą sekundę. Negalėjau teigti, jog mano santykiai su pusbroliu buvo puikūs ar malonūs, tad teko imtis tam tikrų priemonių.
Jutau kaip iš pačios mano esybės išteka galios srovės, kaip įsismelkia į gulinčio kario sąmonę, gilyn ir gilyn, ieškodamos sienų ar kliūčių, emocijų, kurias būtų galima sukelti, skausmų, kuriuos būtų galima prislopinti ar kaip tik priminti. Tačiau bent šiai akimirkai aš turėjau kitą tikslą. Mane domino būtent Devano Saeha, švelnūs senojo pasaulio aidai, skambantys jo venose. Ir vos tik ją radau, negalėjau sulaikyti švelnaus savo juoko. Kaip įdomu. Kaip... Paranku. Visada buvo keista matyti gydymo sugebėjimus, turbūt pačią tyriausią Saehos formą. Kažkodėl tai, jog ją turėjo liūdnai pagarsėjęs karys, manęs nestebino.
Dar kartą giliai įkvėpusi pajudėjau tos galios link ir pradėjau atsargiai ją žadinti, judinti, jog krauju pasruvusios žaizdos užsivertų, nurimtų, išnyktų, jog ta švelni šiluma užlietų šeimininko kūną.
Nesuvokiau, kaip jis galėjo leisti jai taip užmigti.
-Nagi, Devanai, nebūk rąstas, padėk,-tariau, vis dar neatmerkdama akių, rankomis nuo vyro smilkinių pajudėdama iki jo pečių, pirštais lėtai juos apsivydama, su kiekvienu iškvėpimu vis labiau pripildydama svetimą kūną savo pačios jėga, pamiršdama, kur baigiuosi aš, o kur prasideda jo sąmonė. Lėtai nuleidau galvą, bandydama išlaikyti šaltą protą bei neišnykti akimirkoje, tačiau tą pačią akimirką, kai pajutau, jog aplinka grasina išslysti man iš po kojų, prasmegti toje Saehos elektroje, atitraukiau rankas ir giliai įkvėpiau, kelis kartus sumirksėdama. Kol kas padariau ką galėjau, palikdama sau paslapčių, su kuriomis bus įmanoma žaisti. Gijimo proceso spartumas dabar priklausė tik nuo pačio Devano. Ir, jei jam seksis ne kaip, turbūt nuo mano nuobodulio.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Devan

avatar

Posts : 55
Join date : 2017-04-22

RašytiTemos pavadinimas: Re: Pagrindinis.    Št. 10 20 2018, 21:26

Visur plūduriavo klampi, skandinanti tamsa. Visur. Vieną akimirką pasąmonėje plykstelėjęs raudonplaukės merginos prisiminimas išsitaršė ir tarsi sprogęs išsisklaidė palei kiekvieną kertelę, palikdamas jos lūpomis kalbėjusį paskutinių žodžių gausmą. Norėjosi ištiesti ranką, pirštams tvirčiau įsikertant smulkaus, pažįstamo kūno, tačiau po kojomis išslydęs sapnas išnyko, sugrąžindamas į salsvo kraujo ir drėgmės persunktą realybę.
Viskas įvyko staiga – vieną minutę be sąmonės savo paties kraujyje sukniubęs kario kūnas lyg įkvėptas naujos gyvybės ėmė ir prabudo, pirštams iš visų jėgų, tąsant skausmui, susmingant į išdraskytą odą. Tamsoje narstančios pramerktos akys įsistebeilijo į svetimą veidą, kūnui tebeieškant jėgų bent kiek nors sujudėti.
Buvo sunku kvėpuoti, – dar sunkiau suvokti aplinką – tačiau atmintyje išlikę paskutinių dienų prisiminimai buvo čia pat.
- Kur...- giliai įkvėpęs ir nepažinęs savo paties balso Devanas atsikvėpė, giliai atsikosėdamas. Suspausdamas rankas karys pamėgino pajudėti, bet riešus kaip mat suspaudė skausmas, aštriam metalui akėjant krauju aplipusią odą. Sudejavęs ir sukandęs dantis tamsiaplaukis lėtai pakreipė galvą, prietemoje ieškodamas prieš akimirką matyto veido. – Kur...aš? – pro sukąstus dantis, tramdydamas skausmą, paklausė. Vėlei sujudėdamas Devanas šį kartą atkakliau pajudino rankas, metalinėms grandinėms skambiai susidaužiant tamsoje. Buvo akivaizdu, kad jis norėjo, ne, privalėjo iš čia ištrūkti. Ir norėjo to visai ne dėl savęs, o dėl kažkur miškuose likusių savo bendražygių.
- Mano vyrai...- vėlei prabilęs Devanas giliai įkvėpė, sutikdamas, panašu, atokiau stovinčios merginos žvilgsnį. – Kas nutiko?
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Alya

avatar

Posts : 3
Join date : 2017-07-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Pagrindinis.    Št. 10 20 2018, 22:23

-Sveikas grįžęs.
Atsistojusi prie vyro šono, suėmiau jo smakrą į pasukau į vieną, po to kitą pusę, tikrindama priešais mane užsiveriančias žaizdas, peržvelgdama jo akių darbą, ieškodama bet kokių smegenų sutrenkimo ar kitokios traumos ženklų. Patenkinta rezultatais, rankomis greitai perbėgau per visus sumušimus ir kraujo jau persmelktus bintus, tikrindama, kiek padėjo Saeha, o kiek teks tvarkyti man. Devano žodžiai, nors ir skambantys ore, liko kažkur antro plano kamputyje, man susitelkiant į būtent fizinę jo būklę, spaudant raumenis, ieškant vidinio kraujavimo, kurį, mano laimei, sustabdė ir bent jau pradėjo tvarstyti Devano galios. Gražu. Mano ir Adamo susiūtos žaizdos atrodė žymiai geriau, ką jau kalbėti, jog sunku buvo nesididžiuoti ar nesigrožėti iš esmės tobulomis siūlėmis.
-Malonu tave pagaliau matyti, Devanai. Daug apie tave girdėjau. Spėju, kad apie mano egzistavimą ką tik sužinojai. Džiaugiuosi, jog oficialiai susipažinome,-tariau monotoniškai, toliau tikrindama siūles, valydama kraują, keisdama bintus, kai pagaliau vyras nebesvyravo prie mirties slenksčio.
Sau linktelėjusi, į stalčių padėjau rankoje laikomą šviesakmenį irpasukau prie kambaryje esančių žvakių, vieną po kitos jas uždegdama, jog manosios katakombos prisipildytų kiek natūralesnės, ne odos siuvimui pritaikytos šviesos. Netrukus ant sienų ir dar vis, nors ir mažiau kruvino Devano kūno šoko švelnūs šešėliai. Kas nors kitas galbūt net pasakytų, kad kambarys įgavo jaukumo. Lyg jaukumas ką nors reikštų.
-Taigi, Devanai, papasakok, kaip gyveni?
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Devan

avatar

Posts : 55
Join date : 2017-04-22

RašytiTemos pavadinimas: Re: Pagrindinis.    Sk. 10 21 2018, 15:20

Pajutęs svetimą šaltų pirštų prisilietimą Devanas kone kaukštelėjo dantimis, mat aštrus skausmas ne itin maloniai nudiegė mėlynėmis nusėtą, karščio mušamą odą. Ko gero nesunku nuspėti, kad Devanas vis dar sunkiai gaudėsi aplinkoje, ir iš pirmo žvilgsnio aiškus priešais stovinčios merginos balsas dabar panašėjo į tolimą aidą, ištirpstantį drėgnose katakombų kertelėse.
Į šalis lakstančios kario akys, apsiprasdamos su šviesa, nežymiai prisimerkė. Jis žvilgtelėjo žemyn, į supančiotas kojas, ir negalėdamas nuslėpti beviltiškumo puse lūpų išsiviepė, garsiai atsikosėdamas. Devanas žinojo, arba, kiek leido skausmo plėšiama galva, bent numanė, kad neturėtų būti gyvas. Ir lyg tyčia, kur kas aiškiau nugirdus paskutiniuosius merginos žodžius, kario kūnas įsitempė, lūpas paliekant dar vienai kosulio tiradai. Jis vėlei pamėgino sutelkti dėmesį ir gerai įsižiūrėti, bet akyse mirguliuojanti šviesiaplaukės figūra pamažu ėmė gesti, akis aptraukiant tamsai. Sudejavęs karys atlošė galvą, mėgindamas kovoti su pasąmonę paleisti nenorinčiu sunkumu, tačiau tamsa nesitraukė.
- Mano...- užsikosėjęs Devanas giliai įkvėpė ir atlošęs galvą užsimerkė, tarsi norėdamas viską nuvaikyti. Jis norėjo pasakyti, kad kažkas negerai, bet nespėjus to padaryti pasąmonė dar kartą pasidavė, delnams, įsirėžusiems vėsaus metalo, pamažu visiškai atsileidžiant.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content




RašytiTemos pavadinimas: Re: Pagrindinis.    

Atgal į viršų Go down
 
Pagrindinis.
Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Alijos katakombos-
Pereiti į: