ru dou na hishil
 
rodiklisCalendarDUKIeškotiNarių sąrašasVartotojų grupėsRegistruotisPrisijungti

Share | 
 

 Pagrindinis.

Go down 
AutoriusPranešimas
Muanka

avatar

Posts : 72
Join date : 2017-04-17

RašytiTemos pavadinimas: Pagrindinis.    Antr. 10 09 2018, 15:22

.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Alya

avatar

Posts : 1
Join date : 2017-07-06

RašytiTemos pavadinimas: Re: Pagrindinis.    Antr. 10 09 2018, 23:02

Stebėjau tuščia koridorių tol, kol per visas katakombas nuaidėjo žingsniai.
Vienas, du, tarp kiekvieno sekundės, laukimo, atsargumo tarpas.
Piktas myktelėjimas.
Vienas, du.
Buvau įpratusi laukti. Tupėti suglaudus galūnes, ištirpti šaltyje, mintimis sekti kiekvienos dulkės, lašo judesį, kreptelėjimą, paliktą aidą.  Klausytis vienišo kvėpavimo, iki kol prie jo prisijungia dar vienas. Dažniausiai du.
Po kelių sekundžių klausymo, pati sau linktelėjau, žadindama kūną iš stingulio, lėtai palankstydama pirštus, jog jie prisimintų savo darbą. Ir tada, lyg įžiebus ugnį, mano šešėlis sujudo. Pradėjau nuo centre esančio akmeninio stalo kraustyti daiktus, perkėlinėti juos į kampuose esančias mažesnes lentynėles, peržvelgiau stalčius, patikriniau kai kurių peilių, skalpelių aštrumą. Po to iš po marškinėlių išsitraukiau žalvariu tviskantį raktą, atrakinau prie stalo pritaisytas grandines, kelis kartus patampiau, jog įsitikinčiau, kad viskas, kaip ir turėtų, veikė puikiai.
Praėjus dar kelioms akimirkoms, į kambarį nebyliai įsiveržė jaunas, rudaakis vaikinas, nešinas, nors labiau tempiantis krauju pasruvusį vyrą. Vaikinuko veidas buvo išmuštas raudonio, rūbai taip pat permirkę svetimu krauju, plaukuose dar styrojo kelios šakelės ir lapai, jis pats gaudė orą, akyse atsispindėjo siaubas. Lėtai atsidususi mostelėjau ranka į stalą, jog paliktų Devaną ten, o pati pasukau prie jau aplankytų lentynėlių, tačiau šį kartą ieškodama ne darbo įrankių, o žolelių, bintų.
-Užkaisk vandenį,-mestelėjau pro petį, o vaikinas iš kart sujudo.
Nežinau kiek laiko prireikė, jog aptvarstyčiau, susiūčiau ir šiaip pasirūpinčiau naujojo mano globotinio žaizdomis. Galbūt kelios valandos. Galbūt para. Su man padedančiu, nieko nė neklaususiu vaikinu dirbome tyloje, nejaučiant tiksinčių sekundžių, rankoms, kūnui tiesiog judant, stabdant kraujavimą, vis tikrinant sunkiai už gyvybę kovojančią širdį. Pasirodo, kad prieš atgabenant jį man, vyrą teko gaivinti. Liežuviu persibraukiau per dantis, pirštams jau nežinia kelintą kartą užčiuopant pulsą. Linktelėjau, keliais žingsniais atsitraukiau atgal.
-Iki, Adamai. Iki greito
-Alija...
-Iki, Adamai.
Tyla.
Atodūsis.
Jaunuolis ranka persibraukė ant kaktos susiformavusius prakaito lašelius, paskutinį kartą metė žvilgsnį į Devaną ir nenoriai, iš lėto išėjo, man daugiau netaręs nei žodžio.
Šiandien Adamas buvo drąsus. Beveik norėjau juo didžiuotis.
Tačiau netrukus vaikino žingsniai nutol, o patalpoje likom aš, Devanas ir ore jau pakibusios paslaptys.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Devan

avatar

Posts : 53
Join date : 2017-04-22

RašytiTemos pavadinimas: Re: Pagrindinis.    Tr. 10 10 2018, 23:49

Alinančio karščio purtomas kūnas neramiai krustelėdavo vaiduokliškais šešėliais skęstančioje oloje, tačiau sąmonė, praradusi laiko tėkmę, vis dar išliko trapi ir nepažadinta. Nežinia kiek valandų, dienų, o galbūt, jei likimas nebuvo jam toks gailestingas, savaičių praėjo nuo pražūtingos akistatos miške, tačiau net ir galėdamas prasimerkti Devanas būtų bent sekundei sudvejojęs. Net prieš užmerkiant akis, kūną draskant akinančiam skausmui, juodaplaukis karys negalėjo pamiršti vienas po kito krentančių vyrų veidų. Jis turėjo pasistengti, bent pamėginti sumeluoti; tik vieną kartą. Dabar, pasąmonei bundant iš ją giliai sukausčiusio sapno, bent kiek stipriau krūtinėje besidaužančią širdį spaudė nenumalšinamas kaltės jausmas. Kodėl likimas nusišypso tada, kai neturėtų?
Tylą perskrodė plaučius gniaužiančias skausmas, kuomet karys, kelis kartus suvaitojęs, ėmė karštligiškai springti oru, atkosėdamas kraujo pliūpsnį. Persisvėręs per kraštą, nors kiekvienas raumuo taip intensyviai prieštaravo, Devanas užspringo dar kartą, išspjaudamas burnoje susitvenkusį kraujo gūsį. Nors norėjosi atsikelti, reaguoti ar bent suprasti kas vyksta, nei kūnas nei pasąmonė nepritarė tokiam nebyliam vyro sumanymui. Karštligiškai alsuodamas ir tebekosėdamas Devanas sukniubo ant stalo, pasiduodamas jį veriančiam sunkumui, ir kelis kartus tankiai sumirksėjęs iš visų jėgų įsistebeilijo į vieną tašką, tebejusdamas geležinį kraujo skonį burnoje.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content




RašytiTemos pavadinimas: Re: Pagrindinis.    

Atgal į viršų Go down
 
Pagrindinis.
Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Alijos katakombos-
Pereiti į: