Smuklė "Žalčialunkis"

.

- Ko norėtum, mielasis?
Karštis, nenutrūkstami, į tirštą spiečių besipinantys balsai ir tabako kvapas – tokia buvo Žalčialunkio smuklės kasdienybė. Čia ateidavo tie, kurie norėdavo pamiršti, pasilinksminti, savo skausmą ar nepasisekusį gyvenimą skandinti buteliuose pigaus vyno ar praskiestos degtinės (žinoma, niekas neturėjo to žinoti).
- Neišgirdau, prašau, pakartok dar kartą!
Kartais per smuklės duris prasmukdavo ir ne tokie kasdieniai praeiviai. Centro sargyba, pavieniai nuo uosto pasiklydę keliautojai,  pykčiu besispjaudantys buvę lankytojai, kurie įnirtingai ieškodavo teisybės ten, kur jos negalėjo rasti.
Stebėti, šypsotis, vaikyti, pilstyti firminę degtinę – tokia buvo Tesijos kasdienybė. Ar tik taip atrodė?
- Ah, degtinės? Žinoma. – plati šypsena pervėrė Tesijos lūpas, šiai kalbinant ant baro kėdės sukritusį vyrą. Lengvas audinys, pietietiška kalba, ant baro sudėtos, tvirtai spaudžiamos rankos, tarsi persunktos nežinios, nerimo. Vargšelis.
- Nedėkinga kelionė? – Tesija pastatė stiklinę skaidraus skysčio priešais nuvargusį vyrą. Šis prasižiojo, pasiruošęs pasidalinti neitin sėkminga patirtimi, kuomet aukštas siluetas įsirėžė į kūną, vargiai bepastovintis ant kojų.
- Ei! – Tesija susiraukė, šūktelėdama svirduliuojančiam rudaplaukiui vaikinui. – Nešdiškis iš čia! – šiltas, raminantis žvilgsnis vėlei sugrįžo prie vyro. – Ar viskas gerai?

Eleazaras ir Žalčialunkio smuklė buvo seni geri draugai. Čia praleisti vakarai visad buvo kupini ne tik alkoholio, tačiau ir už kampo tik ir laukiančių istorijų. Vienas šypsnis šen, vienas smūgis ten ir vaikinui karts nuo karto vis tekdavo bėgti per tamsias gatves, tarp pirštų, jei vakaras buvo sėkmingas, gniaužiant svetimas monetas. Tačiau tam, jog būtum paprašytas negrįžti, reikėjo įrodymų, jog padarei kažką ne taip. Taip pat reikėjo būti pagautam.
Tad kaip visad, Eleazaras su ramybe sieloje sėdėjo prie baro, grukščiodamas drungną, veik rūgštų alų, nukreipdamas savo dėmesį į šalimais prisėdusią, tamsiaplaukę kinarą.
-Labas vakaras,-žaviai nusišypsojo vaikinas, tačiau mergina tik kilstelėjo antakius, pro nosį išpūtė orą ir, paėmusi savo bokalą nuėjo prie vieno iš kampinių smuklės stalų.
-Hm,-vaikinas myktelėjo, suspaudamas lūpas ir vėl užsigėrė alaus, susitaikydamas su nesėkme. Ir vis tik akys lyg pačios nukrypo į vieną iš smuklės barmenių, vos girdimu, švelniu balsu besikreipiančią į pakankamai girtą vyrą, aukštam, nepažįstamam siluetui taip ir praeinant pro jų šoną. Kas tiksliai pagavo Eleazaro dėmesį šis pasakyti negalėjo, tačiau širdis sakė, jog Žalčialunkis kaip visad bandė pasiūlyti kažką įdomaus.

Visi smuklės lankytojai buvo arba per girti, arba pernelyg įnikę į pokalbius, kad pastebėtų visai padoriai – kojos taip baisiai nesipynė – į vienišą užkampį nuslinkusį rudaplaukį vaikiną. Tesijos lūpų kamputis truktelėjo, besiklausant vargiai suprantamo, galvą įnirtingai purtančio vyro pasakojimo.
- Esu tikra, kad degtinė kaip mat pakels ūpą,- pripildžiusi dar vieną stiklinę skaidraus skysčio ir šią pastūmusi apgirsti suskubusio vyro link, Tesija šyptelėjo, o tuomet, pametusi šluostę, išėjo už baro, dar kartą nepastebimai nužvelgdama visą smuklės bendruomenę. Geriau įsižiūrėjus Tesiją būtų sudėtinga sulyginti su paprasta barmene. Ji neatrodė kaip barmene, bet elgėsi tarsi čia būtų praleidusi visą savo gyvenimą.
Tesija pakėlė rankas, čaižiai suplodama delnais.
- Laikas pajudėti!
Džiaugsmo kupina šūksnių gausa perliejo tabaku ir alkoholiu tvoskiančią smuklę. Kūnai – kai kurie ganėtinai sudėtingai – kilo nuo kėdžių, akis užliejo margaspalvių klosčių gausa, ir greitai kiekvienas smuklės kampelis buvo perpildytas muzikos ir neritmingo kojų trepsėjimo.
Vieną minutę stovėjusi prasiveržusio chaoso apsuptyje, Tesija tartum susiliejo su šokančių kūnų gausa.

Sakyti kad buvau sužavėta šia džiugia atmosfera, staiga sprogusia Žalčialunkio centre, būtų labai netikslus mano minčių apibūdinimas. Pasitraukusi nuo baro ir aiškiai per lengvai besišypsančio blondino, pasitraukiau į smuklės kampą, žvelgdama į lyg iš niekur pražydusius šokius. Chaosas žmonių apsuptyje niekad nebuvo gera idėja, bent jau ne Pelkėj. Būtent taip dingdavo monetos, neaiškios tabletės atsirasdavo gėrimuose ir staiga pabusdavai po savaitės, tiksliai nežinodamas kuriam šalies kampe esi ir kodėl esi apsirengęs medžio kostiumu. Ne. Šiose situacijose buvo lengviau laikytis šešėlių.
Apsižvalgiau, akimis užfiksuodama aukštą, rudaplaukį vaikiną, nuslinkusį ne taip ir toli nuo manęs. Kažkas mandagesnis būtų kilstelėjęs bokalą, tačiau aš tik prisimerkiau ir vėl nukreipiau savo dėmesį. Kažkas apie jį ir šią guvią, net kiek per guvią barmenę mane vertė kilstelėti antakius. Tačiau Pelkėje greitai išmoksti, jog kitų gyvenimai ir planai yra ne tavo reikalas, jei šie nesikėsina į tavo kišenę. Taigi aš, prisėdusi ne ant suolo, bet ant tuščio stalo, sukryžiavau kojas ir gurkštelėjau alaus, giliai įkvėpdama. Buvo malonu bent akimirkai atsipalaiduoti po ilgos kelionės.
Atsipalaiduoti būtų dar maloniau, jei kiti, jau pakankamai išgėrę asmenys, kurių didžioji dalis buvo smulkūs nusikaltėliai, nustotų klykauti ir bėgioti ratais, apsimesdami, jog tai skaitosi kaip šokis.

Šypsena pražydo Mal lūpose tą pačią sekundę, kai vienas jo sesers rankų suplojimas tartum antram gyvenimui prižadino sausuose pokalbiuose skendinčią smuklę. Dievai, Mal net nesusigaudė iš kur pradėjo sklisti tranki, šokdinanti muzika – gal dar vienas iš daugelio Tesijos talentų. Bet kokiu atveju, muzika ragino judėti, ir būtent tą jis ir darė.
Suktis tarp dešimčių kūnų buvo lengva – ypač, kai neturėjai nė menkiausios intencijos iš tiesų šokti. Tad vietoje striksėjimo ar kojų daužymo į girgždančią medieną Mal judėjo; jis judėjo ir ėmė viską, kas blizgėjo ir ką aprėpė ilgi, žiedais nusagstyti pirštai. Koks paprastas, judrus vakaras.
- Oh,- kai kurie svirduliuojantys šokėjai buvo pernelyg...energingi. Mal šiaip ne taip atsiprašė nuo vienos apsvaigusios ledi, kurios delnai su neapsakomu miklumu braukė per jo krūtinę. Visgi Mal neatrodė sutrikdytas tokios konfrontacijos – graži, smaragdinė kompensacija nusegta nuo moters riešo saugiai gulėjo kišenėje.
Mal žengė kelis žingsnius atgal, apsisukdamas ir pasiruošęs vėlei išnykti jaukiuose šešėliuose, jei ne netikėtai iškilusi situacija. Perdėdamas kojas Mal turėjo pasiremti stalo, ir po vienos labai nedėkingai ilgos akimirkos jis suprato, kad stalas jau buvo užimtas, ir ant jo sėdėjo bokalą apsikabinusi mergina, kuri nedarė nieko, tik stebėjo.
Stebėjo.
Kad ir kokie dievai egzistavo, nei vienas jų neapsaugos nuo Tesijos siuto, jei visas vakaras nueis šuniui ant uodegos tik todėl, kad jis pamiršo apsižvalgyti.
Mal pakreipė galvą, įsistebeilydamas į merginą.
- Paklausiu, ar matei ką nors neįprasto, ir atsakysi „taip“ arba „ne“,- Mal apgaubė gaivus miško kvapas ir jis atsitiesė, geriau įsižiūrėdamas.
- Vardan smalsumo, kuris atsakymas?

Žvilgsniui kartą užkliuvus už tamsiaplaukio, mano akys vis grįžo prie aukšto jo silueto. Po veik minutės paprasčiausio stebeilyjimo, nesąmoningai pakreipiau galvą į šoną ir susiraukiau. Turbūt ši veido išraiška buvo ta, apie kurią kalbėjo mano darbdaviai – arba pirmasis apsauginis sluoksnis, arba švyturys, kviečiantis problemas, tačiau net norėdama nebūčiau galėjusi sulaikyti susierzinusį sutrikimą primenančių, surauktų savo antakių. Tai, ką darė šis duetas, buvo drąsu. Tačiau mano akimis, beveik kvaila. Žinoma, turėjau pripažinti, jog tamsiaplaukis veik meistriškai sukosi tarp judančių kūnų, užversdamas galvą, įsiliedamas tarp girtumu pulsuojančių smuklės lankytojų. Šiame taške galėjau atpažinti profesionalą.
Ir vis tik mano dėmesį trumpam į kitą pusę truktelėjo naujas judesys, ne iš ko kito, o vos prieš kelias minutes mane kalbinti bandžiusio blondino. Šis, nusliuogęs nuo kėdės, pajudėjo ne šokančiųjų link, o jų paltų. Mano susiraukusi veido išraiška dar labiau paaštrėjo, mano akims prisimerkiant ir lūpoms vos prasiveriant, nuoširdžiai negalint patikėti, jog šiuo metu turėjau pirmos eilės bilietus ne į vieną, tačiau du, be didelio susirūpinimo dirbančius vagis.
Iš kurių vienas judėjo tiesiai į mane.
Nukreipiau akis į tamsiaplaukį, mano lūpoms užsičiaupiant, pirštams nugulant ant prie šono prisegto durklo. Puikiai nusiteikusiam vagiui prireikė akimirkos, jog pilnai suvoktų, kad atsirėmus į stalą, jį ir mane teskyrė keli centimetrai, tačiau netrukus vaikinas sutiko mano akis ir tą pačią, veik nepatenkinta atrodančią veido mimiką.
Tuomet jis prabilo.
Ką?
Turėjau pripažinti, jog akimirkai susimąsčiau, ar prieš mane stovintis žmogus buvo šiek tiek kvailas ir, kaip visad, mano veidas tai atspindėjo taip pat aiškiai kaip veidrodis.
-Ne?-tariau, tačiau tai tikrai pasigirdo kaip pakankamai nepatenkintas klausimas, taip pat ir kaip įtarimas, jog su manimi šnekantis žmogus geriausiu atveju buvo tiesiog keistas. Ar smulkios vagystės buvo neįprasta šioje smuklėje? Tikrai ne. Kas buvo tikrai neįprasta tai prieiti prie iki dantų apsiginklavusio savo liudininko ir paklausti ar šis pastebėjo kaip atlieki nusikaltimą.
Užsigėriau dar alaus. Panašu, jog jo man prireiks.

Liauni Tesijos pirštai paniro į tamsius plaukus, juos sukeldami. Ji judėjo tarsi vanduo, ir to nekentė; nekentė būti išblaškymo objektu, momentiniu sutrikimu, vakarėliu akims tų, kurie mėgo žiūrėti ir liesti. Bet, deja, lažybos buvo lažybos, ir net būdama vagimi Tesija nemėgo apgaudinėti ten, kur tiesa galėjo būti visai smagi.
Ji apsisuko ir žvilgsnis aprėpė kelis erzinančius objektus: į kampą nulindusį ir po smuklės lankytojų kišenes landžiojantį šviesiaplaukį vaikiną; savo brolį, kuris užtruko visas dvi minutes iš tiesų daryti savo darbą ir dabar, panašu, maloniai leido laiką besišnekučiuodamas su ant stalo sėdinčią mergina, kuri tiesiog žiūrėjo, visiškai nesužavėta priešais iššokančiu vaizdu.
Mal pakreipė galvą ir nusijuokė.
Tesija norėjo jo išsižadėti tą pačią sekundę.
- Nemėgstu dalintis,- Tesijos balsas buvo ramus, – galbūt per ramus – kai ji atsirado šviesiaplaukio vaikino dešinėje. Tuomet, ji nusišypsojo. - Atsipalaiduok, nekandu.

Juokas supurtė Eleazaro plaučius, jam vos akimirkai žvilgtelint į šoną, tuo pačiu šoko žingsneliu vis dar einant per svetimus paltus ir dedant įvairias smulkmenas į savas kišenes.
-Net jeigu gražiai paprašyčiau?-vaikinas pajudino antakius, aiškiai persistengdamas, jog tamsiaplaukė nepagalvotų, kad jis netyčiomis nejuokauja. Šalia sustojusi mergina, žinoma, buvo graži. Tačiau tiesą sakant, Eleazaras jau patyrė šiandienos nesėkmių limitą ir nusprendė, kad tiek jam užteks.
Tiesą sakant, šioji mergina atrodė ne tik graži lyg skulptūra, tačiau ir ne itin linkusi į juoką. Tamsiose jos akyse žibėjo kažkas aštraus ir turinčio nemenką svorį ir Eleazaras, žvilgtelėjęs dar kartą, krenkštelėjo. Sustojo. Ne. Kažkas jos akyse žibėjo ne kuo kitu, o veik švelniu, netiesioginiu įspėjimu. Blondinas nebuvo svetimas gatvėms. Taip pat nebuvo svetimas tiems žmonių tipams, kurių buvo paprasčiau tiesiog vengti. Tad Elzearasas sau palingavo galvą ir pasisuko į merginą, iškeltais, pasiduodančiais delnai.
-Supratau. Ačiū labai. Aš tiesiog... Ieškojau savo palto?-Eleazaras akimirkai susiraukė, lyg dar vis galvodamas, o tuomet plačiai nusišypsojo, rankas sudėdamas į ant jo kūno labai aiškiai esančio rudo, odinio, žemę veik siekančio palto kišenes.-Tai tiek. Gero vakaro!
Vaikinas vienu judesiu apsisuko durų link ir pajudėjo, staiga labai užsinorėdamas išeiti.