Smuklė "Žalčialunkis"

.

- Ko norėtum, mielasis?
Karštis, nenutrūkstami, į tirštą spiečių besipinantys balsai ir tabako kvapas – tokia buvo Žalčialunkio smuklės kasdienybė. Čia ateidavo tie, kurie norėdavo pamiršti, pasilinksminti, savo skausmą ar nepasisekusį gyvenimą skandinti buteliuose pigaus vyno ar praskiestos degtinės (žinoma, niekas neturėjo to žinoti).
- Neišgirdau, prašau, pakartok dar kartą!
Kartais per smuklės duris prasmukdavo ir ne tokie kasdieniai praeiviai. Centro sargyba, pavieniai nuo uosto pasiklydę keliautojai,  pykčiu besispjaudantys buvę lankytojai, kurie įnirtingai ieškodavo teisybės ten, kur jos negalėjo rasti.
Stebėti, šypsotis, vaikyti, pilstyti firminę degtinę – tokia buvo Tesijos kasdienybė. Ar tik taip atrodė?
- Ah, degtinės? Žinoma. – plati šypsena pervėrė Tesijos lūpas, šiai kalbinant ant baro kėdės sukritusį vyrą. Lengvas audinys, pietietiška kalba, ant baro sudėtos, tvirtai spaudžiamos rankos, tarsi persunktos nežinios, nerimo. Vargšelis.
- Nedėkinga kelionė? – Tesija pastatė stiklinę skaidraus skysčio priešais nuvargusį vyrą. Šis prasižiojo, pasiruošęs pasidalinti neitin sėkminga patirtimi, kuomet aukštas siluetas įsirėžė į kūną, vargiai bepastovintis ant kojų.
- Ei! – Tesija susiraukė, šūktelėdama svirduliuojančiam rudaplaukiui vaikinui. – Nešdiškis iš čia! – šiltas, raminantis žvilgsnis vėlei sugrįžo prie vyro. – Ar viskas gerai?

Eleazaras ir Žalčialunkio smuklė buvo seni geri draugai. Čia praleisti vakarai visad buvo kupini ne tik alkoholio, tačiau ir už kampo tik ir laukiančių istorijų. Vienas šypsnis šen, vienas smūgis ten ir vaikinui karts nuo karto vis tekdavo bėgti per tamsias gatves, tarp pirštų, jei vakaras buvo sėkmingas, gniaužiant svetimas monetas. Tačiau tam, jog būtum paprašytas negrįžti, reikėjo įrodymų, jog padarei kažką ne taip. Taip pat reikėjo būti pagautam.
Tad kaip visad, Eleazaras su ramybe sieloje sėdėjo prie baro, grukščiodamas drungną, veik rūgštų alų, nukreipdamas savo dėmesį į šalimais prisėdusią, tamsiaplaukę kinarą.
-Labas vakaras,-žaviai nusišypsojo vaikinas, tačiau mergina tik kilstelėjo antakius, pro nosį išpūtė orą ir, paėmusi savo bokalą nuėjo prie vieno iš kampinių smuklės stalų.
-Hm,-vaikinas myktelėjo, suspaudamas lūpas ir vėl užsigėrė alaus, susitaikydamas su nesėkme. Ir vis tik akys lyg pačios nukrypo į vieną iš smuklės barmenių, vos girdimu, švelniu balsu besikreipiančią į pakankamai girtą vyrą, aukštam, nepažįstamam siluetui taip ir praeinant pro jų šoną. Kas tiksliai pagavo Eleazaro dėmesį šis pasakyti negalėjo, tačiau širdis sakė, jog Žalčialunkis kaip visad bandė pasiūlyti kažką įdomaus.

Visi smuklės lankytojai buvo arba per girti, arba pernelyg įnikę į pokalbius, kad pastebėtų visai padoriai – kojos taip baisiai nesipynė – į vienišą užkampį nuslinkusį rudaplaukį vaikiną. Tesijos lūpų kamputis truktelėjo, besiklausant vargiai suprantamo, galvą įnirtingai purtančio vyro pasakojimo.
- Esu tikra, kad degtinė kaip mat pakels ūpą,- pripildžiusi dar vieną stiklinę skaidraus skysčio ir šią pastūmusi apgirsti suskubusio vyro link, Tesija šyptelėjo, o tuomet, pametusi šluostę, išėjo už baro, dar kartą nepastebimai nužvelgdama visą smuklės bendruomenę. Geriau įsižiūrėjus Tesiją būtų sudėtinga sulyginti su paprasta barmene. Ji neatrodė kaip barmene, bet elgėsi tarsi čia būtų praleidusi visą savo gyvenimą.
Tesija pakėlė rankas, čaižiai suplodama delnais.
- Laikas pajudėti!
Džiaugsmo kupina šūksnių gausa perliejo tabaku ir alkoholiu tvoskiančią smuklę. Kūnai – kai kurie ganėtinai sudėtingai – kilo nuo kėdžių, akis užliejo margaspalvių klosčių gausa, ir greitai kiekvienas smuklės kampelis buvo perpildytas muzikos ir neritmingo kojų trepsėjimo.
Vieną minutę stovėjusi prasiveržusio chaoso apsuptyje, Tesija tartum susiliejo su šokančių kūnų gausa.